I. Aplinkos apsauga
II. Ekonomika
III. Informacinė visuomenė
IV. Kultūra
V. Nacionalinis saugumas
VI. Socialinė politika ir sveikatos apsauga
VII. Švietimas ir mokslas
VIII. Teisinė sistema
IX. Užsienio politika
X. Valstybės valdymas



I. APLINKOS APSAUGA

1. Būtina pereiti nuo administracinio prie ekonominio aplinkosaugos reguliavimo, leidžiančio įgyvendinti principą "teršėjas moka". Naujų aplinkos apsaugos principų įgyvendinimui turi būti įkurtos nepriklausomos aplinkos apsaugos institucijos, nustatančios bendrą taršos lygį ir kontroliuojančios aplinkos apsaugos priemonių vykdymą.

2. Taršos lygio nustatymas

2.1. Bendrą taršos lygį visoje respublikoje ir jos administraciniuose vienetuose nustato specialios nežinybinės nepriklausomos aplinkos apsaugos institucijos.

2.2. Šios institucijos, pasiremdamos mokslinių tyrimų duomenimis, nustato kritinį taršos lygį (kurį viršijus vyksta negrįžtami procesai) ir suderina jį su europiniais standartais.

2.3. Leistinas taršos lygis, esantis žemiau kritinės ribos, nustatomas Seimo priimamu įstatymu.

3. Taršos licencijavimas

3.1. Reikia sukurti teršalų išmetimo į aplinką licencijavimo sistemą, pagrįstą aukcionu, kuriame būtų parduodama teisė teršti.

3.2. Teršimo kvotą ir pradinę kainą turi nustatyti aplinkos apsaugos institucijos, pasiremdamos Seimo priimtais įstatymais ir lėšų kiekiu, reikalingu numatomai žalai atitaisyti.

3.3. Lėšos, gautos šiuose aukcionuose, būtų skiriamos padarytai žalai pašalinti ir aplinkos apsaugos institucijų veiklai finansuoti. Tokiu būdu, šios institucijos būtų pačios save išlaikančios organizacijos.

4. Aplinkos apsaugos priemonių vykdymo kontrolė

4.1. Kontrolę vykdo aplinkos apsaugos institucijos, derindamos savo veiksmus su ekologine policija.

4.2. Nustačius piktybišką aplinkosaugos įstatymų nevykdymą, teismai, remdamiesi įstatymais, galėtų skirti baudas, inicijuoti aplinkai pavojingų įmonių uždarymą bei bausti asmenis, tiesiogiai atsakingus už aplinkai padarytą žalą.

4.3. Iš baudų gautos lėšos turėtų būti skiriamos aplinkos apsaugos institucijų veiklos finansavimui.


II. EKONOMIKA

1. Mokesčių ir biudžeto politika

1.1. Mokesčių sistema turi būti aiški, stabili, nekeičiama atgaline data ir reglamentuota įstatymais, o ne Vyriausybės nutarimais.

1.2. Visos mokesčių lengvatos ir išimtys turi būti panaikintos, kaip iškraipančios laisvosios rinkos jėgas, diskriminuojančios dalį ūkio subjektų ir vedančios prie neefektyvaus išteklių panaudojimo.

1.3. Mokesčių dydis turi smarkiai sumažėti (iki minimalaus). Ilgainiui Lietuvos gyventojai turi pradėti patys pirkti jiems reikalingas prekes ir paslaugas, dabar finansuojamas valstybės iš Lietuvos gyventojų surenkamais mokesčiais.

1.4. Mokesčių skaičius turi būti sumažintas iki minimumo. Pelno apmokestinimas ir akcizo mokesčiai turi būti panaikinti.

1.5. Fizinių asmenų pajamų mokestis negali būti diferencijuojamas pagal pajamas.

1.6. Seimo patvirtinamas nacionalinis biudžetas negali būti deficitinis.

1.7. Valstybės skolinimasis ir garantijų teikimas turi būti apribotas. Valstybė turi siekti kuo skubiau visiškai padengti savo įsipareigojimus.

2. Investicijos ir valstybės turtas

2.1. Reikia skubiai suformuoti įstatyminę bazę, kuri leistų veikti vietiniams instituciniams investitoriams (pensijų ir investiciniams fondams).

2.2. Valstybės investicijų apimtis turi stipriai sumažėti.

2.3. Valstybė negali remti privataus verslo.

2.4. Valstybinės įmonės turi būti privatizuotos. Valstybė turi parduoti turimas privačių ūkio subjektų akcijas.

3. Užsienio prekyba.

3.1. Visi tarifiniai (muitai) ir netarifiniai prekybos apribojimai turi būti panaikinti, kaip varžantys prekybos laisvę, apribojantys darbo pasidalijimo galimybes, apsaugantys vietinius gamintojus nuo konkurencijos, didinantys prekių ir paslaugų kainas bei trukdantys efektyvios ir konkurencingos ekonomikos susiformavimui.

4. Monetarinė politika

4.1. Iki euro įvedimo būtina išsaugoti valiutų valdybos modelį, kaip sudarantį dalį svarbiausių sąlygų makroekonominiam stabilumui ir apsaugantį gyventojus nuo valdžios manipuliacijų nacionaline valiuta. Šalies viduje turi būti leisti atsiskaitymai visomis kitomis pasaulio valiutomis.

5. Kaimo politika

5.1. Žemės ūkio sektorius turi funkcionuoti laisvosios rinkos sąlygomis. Valstybė negali reguliuoti žemės ūkio produktų kainų, mokėti subsidijų ar kitaip iškraipyti laisvosios rinkos jėgų.

5.2. Vienintelė leidžiama valstybės paramos žemės ūkiui forma – tiesioginės išmokos žemdirbiams. Ilgainiui vis didesnę tokių išmokų dalį turėtų sudaryti socialinė parama. Lietuvos ekonomikai atsigavus, ši paramos forma turi išnykti.

5.3. Žemė turi būti traktuojama kaip ir kiekviena kita nuosavybės forma – būtina atsisakyti prekybos žeme apribojimų bei žemės skirstymo pagal paskirtį.


III. INFORMACINĖ VISUOMENĖ

1. Valstybės politika informacinių technologijų (IT) srityje

1.1. Būtina kuo skubiau liberalizuoti telekomunikacijų ir duomenų perdavimo sektorius – spartus IT sektoriaus vystymasis įmanomas tik šiems sektoriams veikiant laisvosios rinkos sąlygomis. Telekomunikacijų paslaugų licencijos turi būti parduodamos viešo aukciono būdu.

1.2. Lietuvos įstatyminė bazė turi sudaryti sąlygas visoms legalioms veiklos rūšims elektroninėje terpėje.

1.3. Turi būti privatizuotos visos valstybinės IT įmonės. Valstybė IT paslaugas turi pirkti iš privačių įmonių konkurso būdu.

1.4. Skaitmeninių duomenų perdavimo ir pateikimo kontrolė galima tik teismo sprendimu konkrečiose bylose.

1.5. Valstybės valdymo institucijų darbas turi būti optimizuojamas, įdiegiant efektyvias IT priemones.

1.6. Valstybinės švietimo sistemos prioritetas turi būti kompiuterinio raštingumo didinimas. Valstybinių švietimo įstaigų “klientai” (mokiniai, studentai) turi turėti galimybę šiose įstaigose naudotis internetu.

2. Informacijos prieinamumas visuomenei

2.1. Oficiali neįslaptinta valstybinių institucijų informacija turi būti pateikiama internete.

2.2. Valstybinių institucijų informacija ir paslaugos piliečiams turi būti teikiamos, įdiegiant elektroninės vyriausybės “vieno langelio” principą – visa valstybinių institucijų informacija ir paslaugos turėtų būti prieinamos toje pačioje interneto svetainėje.

2.3. Valstybinės institucijos turi būti teisiškai atsakingos už klaidingos oficialios informacijos pateikimą internete.


IV. KULTŪRA

1. Valstybės ir kultūros santykis

1.1. Valstybinės kultūros politikos išimtinės realizavimo formos:
a) kultūros paveldo apsauga,
b) intelektualinės nuosavybės apsauga,
c) programų finansavimas iš biudžeto.

1.2. Periferinių kultūros institutų funkcionavimo pobūdį nustato savivaldybės.
Valstybės kompetencijai priklauso tik paveldo apsaugos kontrolė. Šiuo atveju paveldo apsaugos kontrolės funkcijas atlieka tiesiogiai Seimui pavaldi institucija.

1.3. Nei viena visuomenės grupė ar institucija neturi išskirtinių teisių į kultūrą, ypač kultūros paveldą.

2. Valstybinis finansavimas teikiamas konkurso būdu reprezentacinei kultūrai, kultūros paveldui ir elitinei kultūrai.

2.1. Reprezentuojanti valstybės dvasinį gyvenimą pasaulio ir jos pačios atžvilgiu kultūra yra reprezentacinė. Jos kriterijais laikomi tarptautiniai konkursai ir mokslinės ekspertizės.

2.2. Paveldas turi būti diferencijuojamas į aktyviai funkcionuojantį ir konservuojamą. Aktyviai funkcionuojančių kultūros paveldo institutų veiklą reikia intensyvinti. Dalį paveldo būtina privatizuoti. Konservavimas turi būti dotuojamas pagal minimalaus pakankamumo principą.

2.3. Elitinė kultūra apibrėžiama pagal Vakarų civilizacijos tradiciją. Pagrindinis elitinės kultūros finansavimo šaltinis turi būti mecenavimas. Jeigu valstybė remia elitinės kultūros institutus, turėtų būti remiama programa, o ne įstaiga (spektaklis, o ne teatras; knyga, o ne leidykla; paroda, o ne galerija).

3.1. Augant ekonomikai ir Lietuvos gyventojams patiems išleidžiant vis daugiau lėšų kultūrai, valstybinis kultūros finansavimas turi palaipsniui mažėti iki minimumo.

3.2. Valstybė neremia masinės kultūros.


V. NACIONALINIS SAUGUMAS

1. Valstybinės saugumo politikos tikslas – užtikrinti savo piliečių saugumą ir laisvę, ginti valstybės suverenitetą ir teritorinį vientisumą.

2. Nacionalinis saugumas turi būti suprantamas plačiąja prasme, atsižvelgiant ne tik į karinius, bet ir ekonominius, ekologinius, socialinius bei kitus aspektus. Lietuvos saugumas yra neatsiejama Europos bei globalaus saugumo dalis. Integracija į Europos ekonomines ir saugumo struktūras galima tik per aktyvų dalyvavimą tarptautinėse organizacijose.

3. Narystė Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje (NATO) ir Europos Sąjungoje (ES) turi būti strateginiu Lietuvos tikslu.

4. Ginkluotosios pajėgos

4.1. LR Konstitucija numato kiekvieno piliečio pareigą atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Šauktinių kariuomenė neišsprendžia krašto gynybos uždavinių, bet sukuria papildomų problemų.

4.2. Lietuvoje turi būti sukurta profesionali kariuomenė, paremta savanoriškumo principu, panaikinančiu prievartinį kariuomenės formavimo pobūdį. Ji yra efektyvi priemonė aukščiau išdėstytoms problemoms spręsti. Tarnyba profesionalioje kariuomenėje turi būti atvira ir moterims.

4.2.1. Kol nesukurta profesionali kariuomenė, turi realiai veikti alternatyviosios tarnybos sistema; visi studentai turi turėti galimybę įgyti karinį pasirengimą studijų metu.

4.3. Lietuvos ginkluotosios pajėgos turi būti kuriamos laikantis didžiausio efektyvumo principo.

4.4. Lietuvai reikalinga profesionali, nedidelė, efektyvi, ginkluota moderniais ginklais ir mobili kariuomenė, sugebanti veikti kartu su NATO ir ES šalių kariniais junginiais.

4. 5. Šalia reguliariosios kariuomenės gali egzistuoti efektyvios ir apimančios visą Lietuvos teritoriją krašto apsaugos savanoriškųjų pajėgų struktūros.

4.6. Kariuomenė turi sugebėti paremti civilinę valdžią krizių ar stichinių nelaimių atvejais.

5. Lietuvos pasiryžimas gintis turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, tokiu būdu sumažinant potencialaus agresoriaus ketinimus panaudoti karinę jėgą ar grasinimus ja.


VI. SOCIALINĖ POLITIKA IR SVEIKATOS APSAUGA

1.1. Valstybės perskirstomų lėšų kiekis turi būti nuosekliai mažinamas. Valstybės parama turėtų būti teikiama tik skurdžiausiai gyvenantiems asmenims.

1.2. Socialinę paramą valstybė turėtų teikti tik tiesioginėmis išmokomis.

1.3. Valstybinis socialinis draudimas turi būti panaikintas. Lietuvos gyventojai turi turėti teisę savanoriškai draustis privačiuose fonduose.

1.4. Sveikatos apsaugos srityje valstybė turi pilnai finansuoti tik socialiai remtinų žmonių gydymo išlaidas bei minimalų garantuotą medicininį aptarnavimą. Kuo greičiau turi būti pereita prie draudiminės medicinos formų. Valstybė neturėtų diskriminuoti privačių sveikatos apsaugos institucijų.


VII. ŠVIETIMAS IR MOKSLAS

1. Švietimas

1.1. Vidurinis lygis

1.1.1. Būtina tęsti švietimo reformą, kurios esmė - mokymo turinio keitimas, tarpdalykinė integracija.

1.1.2. Bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų finansavimas turi būti paremtas "vaučerių" (“pinigų krepšelio”) sistema, kuri leidžia efektyviau panaudoti švietimui skiriamas lėšas. Įtvirtinus šią sistemą, valstybinės ir privačios mokyklos turi turėti vienodas finansavimo teises.

1.1.3. Valstybinėse mokyklose mokytojai turi būti įdarbinami pagal viešų konkursų rezultatus.

1.2. Aukštasis lygis

1.2.1. Studentai patys turi sumokėti už savo studijas. Mokestis už mokslą turi būti įvedamas palaipsniui ir atitikti kylančią studijų kokybę. Valstybinį studijų finansavimą ilgainiui turi visiškai pakeisti valstybinė studijų kreditavimo sistema, paliekant tik mažą skaičių valstybinių stipendijų geriausiems studentams (konkurencijos skatinimui). Būtina nesudaryti kliūčių privačių aukštųjų mokyklų kūrimuisi.

1.2.2. Būtina įvesti dalykinę studijų sistemą, kuri suteiktų studentams daugiau laisvės planuojant savo studijas, renkantis mokslo dalykus bei dėstytojus. Studentas turi turėti teisę rinktis akademinių atsiskaitymų datą.

2. Mokslas

2.1. Skatintinas palaipsnis perėjimas nuo institucinio prie programinio mokslo finansavimo. Rinka turi formuoti mokslinio darbo kryptis.


VIII. TEISINĖ SISTEMA

1. Teisės normos kyla iš visuomenės interesų ir jos valia. Įstatymo viršenybė yra svarbiausias pilietinės visuomenės bruožas.

1.1. Pagrindinė valstybės funkcija yra užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą. Žmogaus teisės negali būti ribojamos kovos su nusikalstamumu, tautos moralės gynimo vardan ar kitu pretekstu, nesusijusiu su konkrečiu teisės pažeidimu.

1.2. Lygybė prieš įstatymą - vienintelė tikra lygybės galimybė. Valdžios kuriamos privilegijos ar diskriminacijos savo esme yra tapačios ir vienodai netoleruotinos.

2. Teisinės sistemos darna.

2.1. Įstatymų leidyboje prioritetas turi būti suteikiamas organiniams (konstituciniams) įstatymams. Kiti įstatymai turi juos atitikti, neprieštarauti bendrai teisės koncepcijai bei vienas kitam.

2.2. Teisės sistemos reforma turi būti siejama su nacionalinių įstatymų derinimu su tarptautinėmis konvencijomis ir Europos Sąjungos teisės standartais.

2.3. Lietuva turi besąlygiškai pripažinti individo teisę teikti peticijas tarptautiniu lygiu.

2.4. Lietuvos piliečiai turi turėti teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą.

3. Valstybės teisinė sistema turi būti paremta principu: leidžiama viskas, kas nedraudžiama. Valstybė neturi stengtis reguliuoti visko.

3.1. Prostitucija, azartiniai lošimai ir lengvųjų narkotikų vartojimas turi būti legalizuoti.

3.2. Homoseksualių porų santuokos turi būti įteisintos.

3.3. Eutanazija turi būti įteisinta.

3.4. Valstybė turi pripažinti ir gerbti ne valstybės sukurtų normų egzistavimą, jei šios normos neprieštarauja pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms.

3.5. Valstybė turi pripažinti individo viršenybę – individualių sutarčių laisvė negali būti varžoma kolektyviniu susitarimu.

3.6. Nusikaltėlis savo aukai turi atlyginti padarytą materialinę ir moralinę žalą. Ši norma turi būti įtvirtinta įstatymuose. Žalos dydį turi nustatyti teismas.

3.7. Lietuvoje negali būti taikoma mirties bausmė.

3.8. Veikos, kurios nėra nukreiptos prieš asmenį, jo nuosavybę ar teises, arba nekelia didelės grėsmės visuomenės tvarkai ir žmonių saugumui, neturi būti laikomos nusikaltimais.

3.9. Laisvės atėmimo bausmės taikymas turi būti siaurinamas. Dažniau turėtų būti taikomos piniginės baudos, lygtinis nuteisimas arba viešieji darbai.


IX. UŽSIENIO POLITIKA

1. Pagrindiniai Lietuvos užsienio politikos tikslai:
a) Nacionalinio valstybės saugumo ir teritorinio vientisumo užtikrinimas,
b) Lietuvos politinių, ekonominių ir kultūrinių interesų santykiuose su kitomis valstybėmis formavimas ir reiškimas,
c) Lietuvos piliečių teisių ir teisėtų interesų užsienyje gynimas,
d) Teigiamo Lietuvos įvaizdžio pasaulyje formavimas.

2. Lietuvos užsienio politikos prioritetai

2.1. Įvairiapusių santykių su Vakarų ir Centrinės Europos valstybėmis plėtojimas

2.1.1. Pilnateisė narystė Europos Sąjungoje (ES) bei aktyvi ir kryptinga veikla plėtojant ekonominius santykius su ES narėmis. Lietuva turi siekti su didžiausia įmanoma nauda pabaigti derybas su ES ir iki 2004 m. pasiruošti narystei ES. Integracijos į Europos Sąjungą kontekste ypatingą svarbą turi glaudesnis bendradarbiavimas su valstybėmis, siekiančiomis tapti ES narėmis.

2.1.2. Pilnateisė narystė Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje (NATO), kuri yra efektyviausia tarptautinė saugumo organizacija. Lietuvos įsijungimas į NATO turi būti siejamas su pačios Lietuvos aktyviu dalyvavimu ir indėliu į šios organizacijos veiklą.

2.1.3. Įstojimas į Pasaulinę prekybos organizaciją (WTO). Tai sudarytų palankias sąlygas prekybiniams santykiams su užsienio valstybėmis, taip pat palengvintų užsienio investicijų pritraukimą į Lietuvą.

2.2. Geri santykiai su kaimyninėmis valstybėmis

2.2.1. Baltijos valstybių bendradarbiavimo plėtojimas, užtikrinant efektyvų trišalės laisvosios prekybos sutarties veikimą, ekonominių santykių bei karinio bendradarbiavimo plėtrą. Būtina siekti vieningo vizų režimo užsienio valstybių atžvilgiu įvedimo – tai sudarytų sąlygas bendrai sienų kontrolei.

2.2.2. Santykiuose su Rusija ir kitomis NVS valstybėmis ekonominė nauda turi būti derinama su principinga politika šių valstybių atžvilgiu. Santykiuose su NVS valstybėmis pirmiausia būtina siekti sudaryti sutartis, įtvirtinančias didžiausio palankumo statusą prekyboje.

2.2.3. Būtina siekti Kaliningrado srities demilitarizavimo, ekonominio atvirumo ir įtraukimo į Europoje vykstančius ir regioninį saugumą užtikrinančius bendradarbiavimo procesus.

2.2.4. Būtina siekti, kad kaimyninėse valstybėse įsitvirtintų laisvosios rinkos, teisinės valstybės ir demokratijos principai.

3. 1. Dalyvavimas įvairiose tarptautinėse organizacijose turi būti paremtas naudingumo principu. Narystės mokesčiai turi būti kompensuojami aktyvia veikla.

3.2. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas profesionalaus Lietuvos diplomatinio korpuso ugdymui ir išlaikymui. Turi būti atsisakyta politinių paskyrimų į diplomatines atstovybes užsienyje.

3.3. Siekiant plėtoti ir stiprinti santykius su išsivysčiusiomis pasaulio valstybėmis, būtina siekti bevizio režimo su jomis įvedimo.


X. VALSTYBĖS VALDYMAS

1. Seimas ir Prezidentas

1.1. Teisę kelti savo kandidatūrą į Seimą ir į Prezidentus turi turėti visi Lietuvos piliečiai nuo 18 metų amžiaus.

2. Vyriausybė

2.1. Valdymo struktūrų kompetencijos ir atsakomybės ribos bei jų tarpusavio santykiai (atskaitomybė, pavaldumas ir pan.) turi būti aiškiai apibrėžti.

3. Teismai

3.1. Sukurta teismų sistema turi būti toliau tobulinama ir stiprinama. Tam ypatingos reikšmės turi profesionalaus teisėjų korpuso formavimas.

3.2. Turi būti užtikrinta kuo didesnė teisminės valdžios nepriklausomybė nuo kitų valdžių. Jokiais atvejais neleistinas Vyriausybės kišimasis į teisminės valdžios veiklą. Teisėjų nepriklausomumą užtikrina aiškūs įstatymai bei griežti finansavimo šaltiniai. Teisėjų atlyginimai gali būti keičiami tik įstatymu.

4. Savivalda

4.1. Savivaldos institucija turi atitikti savo esmę - sudaryti sąlygas piliečiams tvarkyti savo reikalus. Tam pirmiausia reikia išplėsti savivaldybių teises, atitinkamai mažinant centrinės valdžios galias.

4.2. Teisę kelti savo kandidatūrą į savivaldybių tarybas turi turėti visi Lietuvos piliečiai nuo 18 m. amžiaus.

4.3. Teisės neatsiejamos nuo atsakomybės – savivaldos institucijos turi atsakyti už tai, ką turi teisę pačios tvarkyti.

4.4. Siūlome reformuoti savivaldybių biudžetų formavimo principus. Tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys turėtų mokėti dviejų pakopų mokesčius: fiksuotą dalį valstybei ir dalį savo savivaldybei. Savivaldybė turėtų teisę nustatyti jai mokamų mokesčių dydį. Vietiniai mokesčiai turėtų sudaryti didžiąją savivaldybių biudžetų dalį.
Tokia sistema padėtų išspręsti centrinės valdžios skolų savivaldybėms problemą, skatintų savivaldybių veiklumą, didintų jų nepriklausomybę nuo centrinės valdžios ir išplėstų jų teises. Skirtingi vietiniai mokesčiai teigiamai veiktų atskirų teritorijų vystymosi dinamiką.

4.5. Asmenys, ne Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvoje, turi turėti teisę rinkti vietos savivaldos institucijas.

4.6. Savivaldybių Tarybos turėtų būti renkamos ketveriems metams.

5. Viešasis sektorius

5.1. Viešojo administravimo įstaigų skaičius turi būti mažinamas, siaurinant valstybės vykdomas funkcijas, atisakant institucijų, kurios dubliuoja kitų institucijų darbą ir didinant valstybės institucijų sistemos veiklos efektyvumą. Valdininkų ir kitų viešojo sektoriaus darbuotojų skaičiaus augimas traktuotinas kaip ydingo struktūros valdymo požymis.

5.2. Už savo mokamus mokesčius piliečiai turi teisę gauti aukšto lygio aptarnavimą viešojo sektoriaus įstaigose.

5.3. Viešasis sektorius, t.y., visos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų finansuojamos įstaigos, turi tarnauti piliečiui, todėl reikia priimti "Piliečio chartiją", numatančią bendrus viešojo sektoriaus veiklos principus. “Piliečio chartija” turi apibrėžti minimalius viešojo sektoriaus darbuotojų elgesio su klientais standartus ir paprastas bei aiškias jų veiklos apskundimo taisykles. “Piliečio chartija” turi numatyti kiekvieno piliečio teisę gauti informaciją apie viešojo sektoriaus įstaigų veiklą, jei ji nėra slapta, ir atitinkamą šių įstaigų darbuotojų pareigą šią informaciją suteikti.